Nuo Jigoro Kano sukurto „švelniojo kelio" iki olimpinio dziudo — Japonijos kovos meno kelias

Dziudo (jap. 柔道 — „švelnusis kelias") 1882 m. įkūrė japonų pedagogas ir kovos menų ekspertas Jigoro Kano (1860-1938). Kano norėjo sukurti ne tik efektyvų kovos meną, bet ir visapusišką fizinio ir moralinio ugdymo sistemą. Jis atrinko geriausias technikas iš tradicinio jiu-jitsu, atmetė pavojingas ir pridėjo savo filosofiją.
Kano įkūrė Kodokan — pirmąją dziudo mokyklą Tokijuje. Pradžioje joje mokėsi vos 9 mokiniai. Šiandien dziudo praktikuoja milijonai žmonių visame pasaulyje. Kano taip pat buvo pirmasis Azijos atstovas Tarptautiniame olimpiniame komitete.
Dziudo remiasi dviem pagrindiniais principais: „Seiryoku Zenyo" (maksimalus efektyvumas su minimaliomis pastangomis) ir „Jita Kyoei" (abipusė gerovė ir nauda). Dziudo nėra vien tik sportas — tai gyvenimo filosofija, siekianti tobulinti žmogų fiziškai, protiškai ir moraliai.
Dziudo tapo olimpine sporto šaka 1964 m. Tokijo žaidynėse — simboliška, kad būtent Japonijoje. 1992 m. Barselonoje moterų dziudo taip pat tapo olimpine rungtimi. Šiandien dziudo yra viena populiariausių kovos sporto šakų olimpinėje programoje.
Diudo varžybose kovotojai pagal svorį skirstomi į 7 kategorijas (vyrams ir moterims). Kova trunka 4 minutes. Taškai: ippon (pilna pergalė — iš karto baigia kovą), waza-ari (pusė pergalės — du waza-ari = ippon).
Neįtikėtina 203 pergalių serija (1977-1985). Niekada nepralaimėjo tarptautinėse varžybose. Olimpinis čempionas 1984 m.
Prancūzijos legenda — 3 olimpiniai auksai, 11 pasaulio čempiono titulų. 154 pergalių serija 2010-2020 m.
Moterų dziudo ikona — 2 olimpiniai auksai, 7 pasaulio čempiono titulai. Simbolizuoja moterų dziudo augimą.
1964 m. tapo pirmuoju ne japonu, laimėjusiu olimpinį dziudo auksą — pakeitė sporto geopolitiką.
Dziudo Lietuvoje pradėjo populiarėti XX a. antroje pusėje. Sovietų okupacijos metais lietuviai dalyvavo sąjunginėse varžybose. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos dziudo federacija aktyviai vystė šią sporto šaką.
Žymiausi Lietuvos dziudo meistrai: Marius Paškevičius (pasaulio čempionato bronza 2009 m.), Santa Pakenytė (Europos čempionatų prizininkė), Karolis Bauža. Lietuvos dziudo meistrai dalyvauja olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.
Sporto istorija neatsiejama nuo mitybos evoliucijos. Kiekviena sporto šaka turi savo mitybos tradicijas ir reikalavimus. Sportininkai visais laikais ieškojo būdų, kaip pagerinti savo našumą per maistą.
Nors istorinės sporto šakos klestėjo be papildų, šiuolaikiniai sportininkai gali pasinaudoti mokslo pasiekimais. Tinkamai parinkti sporto papildai gali padėti siekti geresnių rezultatų.
| Papildas | Paskirtis | Rekomenduojama dozė | Kada vartoti |
|---|---|---|---|
| Išrūgų baltymai | Raumenų atstatymas ir augimas | 20-40 g po treniruotės | Po treniruotės, tarp valgių |
| Kreatinas | Jėgos didinimas, raumenų apimtis | 3-5 g per dieną | Bet kuriuo metu, pastoviai |
| BCAA | Raumenų apsauga, atstatymas | 5-10 g prieš/po treniruotės | Prieš ir po treniruotės |
| Omega-3 | Uždegimų mažinimas, sąnarių sveikata | 1-3 g per dieną | Su maistu |
| Magnis | Raumenų atpalaidavimas, miegas | 300-400 mg per dieną | Vakare prieš miegą |
Nepriklausomai nuo sporto šakos, pagrindiniai treniruočių principai išlieka tie patys per visą istoriją. Šiuolaikinis sporto mokslas patvirtina tai, ką geriausi atletai intuityviai žinojo šimtmečius.
Palaipsniui didinkite krūvį — svorį, pakartojimus ar distanciją. Kūnas prisitaiko prie streso, todėl nuolatinis progresas būtinas.
Skirstykite treniruotes į ciklus: pasiruošimo, varžybinį ir atsistatymo. Tai padeda išvengti persitreniravimo.
Treniruotės turi atitikti sporto šakos reikalavimus. Bėgikas turi bėgti, sunkiaatletis — kelti svorius.
Raumenys auga ir stiprėja ne treniruotės metu, o poilsio metu. Miegas yra svarbiausia atsistatymo dalis.
Traumos yra neišvengiama sporto istorijos dalis — nuo antikinių olimpiečių iki šiuolaikinių profesionalų. Tačiau daugumos traumų galima išvengti laikantis pagrindinių prevencijos principų.