Nuo Okinavos salų kovos metodų iki pasaulinio karatė pripažinimo — kovos meno kelias

Karatė (jap. 空手 — „tuščia ranka") kilo iš Okinavos salos kovos metodų. XVII a., kai Japonija uždraudė Okinavoje ginklus, vietiniai gyventojai pradėjo kurti efektyvius neginkluotos kovos metodus, meistriškai naudodami kūno dalis kaip ginklus. Šie metodai jungė vietinius kovos menus su kinų kovos menų įtaka.
XX a. pradžioje meistras Gichin Funakoshi (1868-1957) atvežė karatė į Japoniją. 1922 m. jis surengė pirmąją karatė demonstraciją Tokijuje. Funakoshi įkūrė Shotokan stilių ir yra laikomas „modernaus karatė tėvu". Jis taip pat įvedė baltą uniformą (gi) ir diržų (kyu/dan) sistemą.
Populiariausias stilius pasaulyje. Linijinės, galingos technikos, žemos stovėsenos. Įkurtas Gichin Funakoshi.
Derina kietas (go) ir minkštas (ju) technikas. Apvalesni judesiai, kvėpavimo pratimai. Įkurtas Chojun Miyagi.
Jungia karatė ir jiu-jitsu principus. Pabrėžia kūno vengimą ir priešininko jėgos nukreipimą.
Pilno kontakto karatė, įkurta Masutatsu Oyama. Garsėja itin griežtomis treniruotėmis ir ištvermės reikalavimais.
Karatė ilgai siekė olimpinės sporto šakos statuso. Po daugelio metų pastangų, 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse karatė debiutavo kaip olimpinė sporto šaka — simboliška, kad būtent Japonijoje, karatė gimtinėje. Varžomasi dviejose rungtyse: kata (formų demonstravimas) ir kumite (laisva kova).
m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse karatė nebuvo įtraukta į programą. WKF (World Karate Federation) tęsia pastangas, kad karatė sugrįžtų į olimpines žaidynes 2028 m. Los Andžele arba 2032 m. Brisbene.
Karate diržų sistema simbolizuoja nuolatinį tobulėjimą. Baltas diržas — pradedantysis, juodas diržas (1-10 dan) — meistras. Tarp jų — geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas diržai. Egzistuoja legenda, kad senovėje diržai niekada nebuvo plaunami — jie tamsėjo nuo baltos iki juodos per ilgus praktikos metus.
Karatė Lietuvoje pradėjo plisti XX a. pabaigoje. Sovietų okupacijos metais karatė buvo draudžiama, tačiau entuziastai praktikavo ją pogrindyje. Po Nepriklausomybės atkūrimo karatė sparčiai išpopuliarėjo. Lietuvos karatė federacija priklauso WKF.
Lietuvos karatistai sėkmingai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatuose, kai kurie yra iškovoję medalius. Veikia daugybė karatė klubų visoje Lietuvoje, o karatė yra viena populiariausių kovos menų šalyje.
Sporto istorija neatsiejama nuo mitybos evoliucijos. Kiekviena sporto šaka turi savo mitybos tradicijas ir reikalavimus. Sportininkai visais laikais ieškojo būdų, kaip pagerinti savo našumą per maistą.
Nors istorinės sporto šakos klestėjo be papildų, šiuolaikiniai sportininkai gali pasinaudoti mokslo pasiekimais. Tinkamai parinkti sporto papildai gali padėti siekti geresnių rezultatų.
| Papildas | Paskirtis | Rekomenduojama dozė | Kada vartoti |
|---|---|---|---|
| Išrūgų baltymai | Raumenų atstatymas ir augimas | 20-40 g po treniruotės | Po treniruotės, tarp valgių |
| Kreatinas | Jėgos didinimas, raumenų apimtis | 3-5 g per dieną | Bet kuriuo metu, pastoviai |
| BCAA | Raumenų apsauga, atstatymas | 5-10 g prieš/po treniruotės | Prieš ir po treniruotės |
| Omega-3 | Uždegimų mažinimas, sąnarių sveikata | 1-3 g per dieną | Su maistu |
| Magnis | Raumenų atpalaidavimas, miegas | 300-400 mg per dieną | Vakare prieš miegą |
Nepriklausomai nuo sporto šakos, pagrindiniai treniruočių principai išlieka tie patys per visą istoriją. Šiuolaikinis sporto mokslas patvirtina tai, ką geriausi atletai intuityviai žinojo šimtmečius.
Palaipsniui didinkite krūvį — svorį, pakartojimus ar distanciją. Kūnas prisitaiko prie streso, todėl nuolatinis progresas būtinas.
Skirstykite treniruotes į ciklus: pasiruošimo, varžybinį ir atsistatymo. Tai padeda išvengti persitreniravimo.
Treniruotės turi atitikti sporto šakos reikalavimus. Bėgikas turi bėgti, sunkiaatletis — kelti svorius.
Raumenys auga ir stiprėja ne treniruotės metu, o poilsio metu. Miegas yra svarbiausia atsistatymo dalis.
Traumos yra neišvengiama sporto istorijos dalis — nuo antikinių olimpiečių iki šiuolaikinių profesionalų. Tačiau daugumos traumų galima išvengti laikantis pagrindinių prevencijos principų.